Kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas… Ar lengva daryti tai, ką nori?…
Žiemą anksti ryte keltis, skubėti, stovėti kamščiuose, nespėti atlikti laiku milijono darbų, kurie lyg ir turėtų būti mėgstami, tačiau per skubėjimą, per jų gausą juos atlikdamas nejauti jokio laimės žiburėlio. Ar nepažįstama situacija dažnam?
Ir vis skubi, bėgi, sukandęs dantis lauki… lauki kol baigsis šis etapas, o paskui bus jau kitaip. Baigsis šitas didelis projektas ir tada gyventi bus paprasčiau. Tada galėsiu daugiau laiko praleisti su vaikais, nueiti su jais į parką ir pasivėžinti riedučiais, kartu su dukra iškepti pyragą, su sūnumi pažaisti stalo žaidimą. Tačiau kaip tyčia po to didelio projekto užgriūna dar du ir ne ką mažiau laiko reikalaujantys projektai…
Kiekvieną kartą grįždavome visa šeima iš kelionės su pažadu, jog bus kitaip. Neleisime iš mūsų gyvenimo vogti laiko skirto mums, neskubėsime, neapsiimsime milijono darbų, gyvensime ramiai, mėgausimės kiekviena akimirka, stebėsime saulėlydžius, pavasarį atbundančią gamtą, žaisime, džiaugsimės…
Tačiau kaip bebūtų gaila, gyvenome „ekspres traukinyje“. Į jį vėl atsisėdus, kito kelio nebelieka – tik kartu su visais, visu greičiu judėti pirmyn. Kitaip neįmanoma. Čia tokios taisyklės. Ir kas keisčiausia – jautiesi silpnas, jog negali nuo jų pabėgti.
Nenorėjome mes tamsų ir šaltą ankstyvą rytą kelti savo vaikų į mokyklą. Tikrai nuoširdžiai mums buvo gaila matyti, kai vaikai dar saldžiai miega, o už lango šalta ir tamsu. Svajojome su šypsena pakutenti dukros padus, apkabinti, ramiai papusryčiauti, kartu išvesti pasivaikščioti lauke šuniuką. O tada neskubant ir nestresuojant važiuoti į mokyklą.
Daryti, tai ką nori daryti – gyvenimas Filipinuose
Pakeitėme savo gyvenimą iš esmės. Išsikraustėme gyventi į Aziją, Filipinus. Žinome, jog tai tik tarpinė mūsų gyvenimo stotelė. Čia mokomės gyventi lėčiau, ramiau, labiau atsipalaidavus ir niekur neskubant. Kai Filipinai mus išmokys tai, ko turi išmokyti, kai Filipinų salas išmaišysime ir pažinosime jas kaip savo namus, kelsime sparnus toliau. Kur? Šiandien mes to dar nežinome, bet tiksliai žinome, jog darysime tai, ką labiausiai mėgstame – keliausime.
Žinot, gyenimas ne „ekspres traukinyje“ yra puikus. Tik nepamirškite, jog net ir Filipinuose galima pamiršti, ko iš tikrųjų čia atvažiavai. Gali pats sau vienas skubėti, bet vienam per didžiulę minią neskubančių yra dar sunkiau. Turi kartu su filipiniečiais neskubėti, priprasti prie jų vėlavimo, atsipalaidavusio požiūrio į visus darbus. Net ir turistai turi žinoti, jog negalima Filipinuose susiplanuoti visko minučių tikslumu, nes kiekvieną kartą jausis nusivylę.
Neįtikėtina, net vaikai patys lengvai atsikelia šeštą valandą ryto, nes už lango jau šviečia saulė ir čiulba paukšteliai. Patys be žadintuvo atsikeliame su saule ir randame laiko jogai, pasikalbėjimams su savimi. Daug šypsomės ir netgi pradėjome iš niekur nieko dainuoti.
Taigi, ar lengva daryti tai, ką nori? Keiskite savo gyvenimą taip, kaip norite jį nugyventi. Atminkite – gyvenimas yra gražus ir raskime laiko juo pasidžiaugti!
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
