Visada keliavome visa šeima kartu, su vaikais ir mes dviese – tėvai. Keliavimas su vaikais reikalauja didesnio pasiruošimo, susikaupimo, didesnės kantrybės ir daug psichologinių resursų. Kai tėvai abudu kartu šalia, jautiesi tvirtai, nes žinai, jog gali sulaukti pagalbos iš savo antros pusės.
Kelionėje į vieną pusę į Filipinus gavosi taip, jog mūsų šeima pasidalino į dvi dalis. Keliavome į Aziją per pusę pasaulio atskirai – mama ir du vaikai.
Artėjant kelionei, bandžiau apgalvoti visas smulkmenas ir detales. Jau prieš kurį laiką kalbėjausi su vaikais ir nuteikinėjau, jog abudu turi man padėti, atidžiai girdėti, ką jiems sakau. Su savo beveik šešiamečiu sūnumi kalbėjau, jog jis yra labai drąsus, bus vienintelis vyras mūsų kelionėje, todėl turi saugoti savo mamą ir sesę nuo vagių ir blogų žmonių. Taip pat turi būti stiprus ir savo kuprinę turės nešti pats, o kojytės turės rasti daug jėgų eiti pačios, nes mama negalės panešti.
Su dukra kalbėjomės apie tai, jog ji turėtų būti dešinioji mamos ranka. Turėtų padėti prižiūrėti brolį, jam padėti, kai sunku, jį apkabinti, nepykti ant jo, jeigu jis kažką ne taip padarys ar kalbės, neerzinti jo. Taip pat prašiau, jog einant iš vienos vietos į kitą, suskaičiuoti, ar visas savo kuprines, maišelius paėmė.
Žinot, visas tas kalbėjimas pasiteisino šimtu procentu. Abudu buvo nuostabūs per visą savo kelionę. Vakaris visada buvo šalia mūsų, niekur nenuklydo, nes reikėjo mus saugoti. Net eidama į moterų tualetą, palikusi šalia durų, jis stovėdavo, atsakingai ir kantriai saugodavo mane. O dukra labai atsakingai skaičiuodavo mūsų pasiimtus daiktus – gal todėl nieko kelionėje nepalikome ir nepametėme.
Keliavimas su vaikais vienai mamai
Na bet viskas iš pradžių. Buvom nutarę paimti du lagaminus po 25 kilogramus plius kiekvienas – mama ir vaikai, po rankinę kuprinę. Kai atrodo jau daiktus sudedam galutinai, vaikai rasdavo dar kažką, ką norėdavo pasiimti. Jie suprato, kad tai, ko dabar nepasiimsi, jau nebeturės. Galutiniame rezultate turėjome per du lagaminus apie 10 kg viršsvorio ir po du rankinius bagažus kiekvienas – kuprinės plius tašiukas.
Na ir dar „ant pilnos laimės“ vaikai atnešė tris minkštus, gana didelius žaislus, kuriuos norėjo vežtis kartu. Aišku visame bagažo krovimo procese buvo daug žaislų atrinkta, kurie nevažiavo kartu su mumis. Tačiau dėl šių trijų minkštų žaislų, abudu vaikai labai tvirtai pasakė, kad patys juos nešis ir man dėl jų nereikės sukti galvos. Nuginklavo mane ir aš leidau. Ir iš tikrųjų man dėl jų labai galvos nereikėjo sukti, o dar tie žaislai pasitarnavo kaip pagalvėlės lėktuvuose. Tačiau iš šono atrodėme apsikrovę keliautojai ir visada sudarydavome didžiulį kamštį prie apsaugos patikrinimo vietų. Ačiū žmonėms, kurie buvo kantrūs ir ramiai laukė, kol mes išsikrausime viską ir kol vėl susidėsime.
Kelioniniai drabužiai
Prie savęs, į rankinį bagažą įdėjau drabužių, jog turėtume bent po kelis persirengimui. Pirmu sluoksniu apsirengėme trumpom rankovėm vasariškus marškinėlius, jog kai nusileisime Maniloje, galėtume nusirengti šiltus žieminius drabužius ir jau būti pasiruošus karštam orui. Antro sluoksnio drabužiai mūsų buvo merino vilnos golfiukai. Prisitaiko prie temperatūros – nei sukaitome, ne sušalome (nes kelionėje orų kaitų buvo visokių), ploni, nesuvaržo judesių, švelnūs, malonūs. Esu neabejinga merino vilnai skrendant net į šiltus kraštus.
Ilgi skrydžiai su vaikais
Keliavimas su vaikais, kai laukia ilgas skrydis. Mūsų kelionė buvo su trimis persėdimais, keturiais lėktuvais. Iki Manilos lėktuvo bilietus pirkome iš Etihad aviakompanijos. Tačiau pirmuosius du skrydžius vykdė airBaltic. Pirmą kartą teko išbandyti Etihad aviakompaniją ir tikrai nenusivylėme, nors tik vieną skrydį iš trijų vykdė pati.
Nuo pat pirmo skrydžio Etihad kompanija rūpinosi mumis. Vos tik pakilome iš Vilniaus oro uosto skrydžiui į Rygą, mums vieniems iš viso lėktuvo atnešė valgyti. Aš net nustebusi pasitikslinau, ar tas maistas tikrai skirtas mums, nes visiškai nesitikėjau gauti valgyti. Patikino, jog maistas mums, nes mes skrendame su Etihad. Vakarienė jau buvome pavalgę, bet natūralus jogurtas ir buteliukas vandens – visada laukiame kelionėje.
Ryga – Abu Dhabi su airBaltic lėktuvu praėjo irgi sėkmingai. Abu dhabi oro uostas labai didelis, tačiau labai greitai radome savo vartus į Manilą. Teko skaityti straipsnį, jog lietuviai, vos tik pranešus, jog laipina į lėktuvą, puola, skuba, kas pirmesnis, stovi eilėje. Tai autorius dar nematė filipiniečių. Kadangi aš buvau su vaikais, pakvietė į lėktuvą be eilės.
Etihad lėktuvas buvo nuostabus ir patogus. Čia patogiai išsimiegojome, skaniai pavalgėme. Nors mes nevalgome mėsos, tačiau visada buvo patiekalų, kurių galėjome išsirinkti ir sau. Vienintelis šio lėktuvo minusas – nebuvo vaikiškų žaidimų. Bet aš tai neįvardinčiau labai dideliu minusu.
Su vaikais Maniloje
Manilos oro uoste gana sklandžiai praėjome migraciją. Vėl trumpesnėje eilėje dėl vaikų. Susirinkau lagaminus ir išėjau į lauką ieškoti vairuotojo, kuris turėjo mūsų laukti ir nuvežti į viešbutį nakčiai pailsėti. Tikriausiai visoje kelionėje šis momentas buvo sunkiausias.
Išėjus ir Manilos oro uosto, pasitiko didžiulis karštis, prie kurio mes dar nebuvom pratę. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių, lekiančių į visas puses. Du sunkiausi lagaminai. Daugybė rankinio bagažo kuprinėlių, maišelių. Didžiulė baimė, jog nepasimestų vaikai. Šios dešimt minučių, kol radome savo vairuotoją, buvo daugiausiai dėmesio, jėgų ir ištvermės reikalaujančios minutės per visą kelionę su vaikais.
Pernakvojome nedidukame viešbutuke, kurį drąsiai galėčiau rekomenduoti vienai nakčiai pernakvoti Maniloje.
Kitą rytą sėkmingai vu vietiniu skrydžiu persikėlėme iš Manilos į Bohol salą, kur mūsų laukė mylimas tėtis, vyras! Čia ir prasideda mūsų nuotykiai Filipinuose!
