Metai, kai gyvenam Filipinuose. Koks tas gyvenimas šiltuose kraštuose? Koks tas gyvenimas Filipinuose? Ką naujo išmokom? Ką šie metai davė mūsų šeimai? Ką galėtume patarti žmonėms, šeimoms, norinčioms bent kurį laiką pagyventi toli nuo gimtinės?
Pamenu, kai buvo laikas, kai mūsų paklausdavo, kiek laiko gyvename Filipinuose. Atsakydavom – du, trys, penki mėnesiai. Jausdavomės lyg dar negalėdami save vadinti čia gyvenančiais. Peržengus šešerių mėnesių ribą, pradėjom jaustis labiau jau čia gyvenantys, nes „pusę metų“ arba „beveik jau metai“ skamba solidžiau nei vienas mėnuo.
Kai skridom gyventi į Filipinus, turėjome tiek daug baimių – o kas jeigu?… Turėjome kažkokį įsivaizdavimą, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas Filipinuose, tačiau supratome, jog negalima nieko numatyti. Tik atsargiai stebėjome kaip gi čia viskas bus? Kitaip tariant, išlipome iš savo komforto zonos ir laukėme iššūkių.
Gyvenimas Filipinuose – Ramesnis gyvenimas
Viena iš priežasčių, kodėl palikome savo gimtinę, tai noras ištrūkti iš beprotiškai greito gyvenimo tempo. Pavyko visu 100% ir daugiau.
Gyvenimas Filipinuose – tai ramesnis, lėtesnis, malonesnis gyvenimas. Žmonės čia niekur neskuba. Nesvarbu, ar yra terminai, ar duotas pažadas, ar spaudžia šeimą nepriteklius – filipinietis niekur neskubės. Yra taip, kaip yra – ir taip yra gerai. Jeigu nepavyko laiku – na ir kas. Galima į susitikimą laiku neatvykti – nes … lyja. Ar to mes išmokome? Ar apskritai to įmanoma išmokti, kai iki to laiko dirbome darbuose, kur kiekviena minutė buvo svarbi, kur terminų nesilaikymas buvo nedovanotinas?
Tikrai nepasikeitėm, bet turėjome išmokti ramiai priimti, nesinervinti dėl amžino neskubėjimo, nepykti dėl staiga sustojusio automobilio eismo juostoje priešais mus tam, kad kioskelyje filipinietis nusipirktų cigarečių. Išmokome nebijoti sustoti ir mes – tiek gyvenime tiek kelyje, nes niekas čia nepyksta ir „nepypsi“, visi laukia arba ramiai apvažiuoja. Tai sukuria tam tikrą chaosą tiek gyvenime, tiek keliuose, bet ilgainiui tas chaosas ima patikti – tampi jo dalimi – išmoksti jame gyventi, važiuoti, daug šypsotis ir su visais sveikintis.
Išmokome turėti natūralų ir paprastesnį gyvenimo požiūrį. Nusišypsome ir suprantame, na iš tikrųjų, koks skirtumas, jog notaras į susitikimą vėluoja dvi valandas? Svarbiausia, jog iš viso atvažiavo, o jei neatvažiavo – atvažiuos rytoj. Tuo tarpu turėjome ramaus laiko pagalvoti apie gyvenimą, parašyti žinutę draugui Lietuvoje (jeigu po ranka buvo internetas).
Tačiau čia gyvenimas ramesnis ne dėl ne laiku atliktų darbų ar vėlavimų į susitikimus. Čia viskas panašu, kaip buvo Lietuvoje prieš 15-20 metų. O jūs, ar pamenat, jog tuo metu gyvenimas Lietuvoje irgi buvo ramesnis?
Dvidešimt metų atgal
Filipinus sudaro daugiau nei 7 tūkstančiai salų. Kiekviena skirtinga, bet tuo pačiu ir panaši. Čia yra didesnių miestų, kuriuose įsikūrusios tarptautinės kompanijos, kur žmonės gyvena ne mažesniu gyvenimo tempu nei Vilniuje.
Mūsų šeima rinkosi nuošalesnę vietą, kur daugiau gamtos, ramybės, šypsenų, nuoširdesnių žmonių. Mūsų pasirinktą Panglao (šalia Bohol salos) salą galima būtų pavadinti kaimu. Labai dideliu, su daug gyventojų ir turistų. Visai nepanašų į tuščią Lietuvos kaimą.
Panglao sala – tai vieta, kur mūsų šeima rado balansą tarp gyvenimo ir darbo, tarp skubėjimo ir ramybės, tarp gamtos ir civilizacijos dalykų. Jaučiamės lyg grįžę savo gyvenime dvidešimt metų atgal.
Užsieniečio filipinietiškas gyvenimo būdas
Daugybė migracijos skyrių Filipinuose, kurie turi darbo kiekvieną dieną, sako, jog šioje šalyje gyvena daugybė užsieniečių iš viso pasaulio. Ką jie čia atranda? Kodėl užsibūna gyventi ilgam ir negrįžta į savo gimtinę?
Be gero oro, pigaus pragyvenimo, draugiškų vietinių, čia gali pasijusti lyg pabėgęs nuo civilizacijos, nuo taisyklių bei griežto gyvenimo reglamentavimo, kiek tai įmanoma šiomis dienomis valstybėje.
Ar teko girdėti Filipinų prezidento Rodrogo Duterte žodžius: „I don‘t care if I burn in Hell for as long as the Poeple I serve live in Paradise“.
„I don‘t care if I burn in Hell for as long as the Poeple I serve live in Paradise“
Vertimas: „Man nesvarbu, jog aš degsiu pragare, jeigu žmonės, kuriems aš tarnauju, gyvens rojuje“.
Filipinų prezidentas Rodrig’as Duterte
Negalime dar atsakyti, ar čia vietiniai gyventojai jaučiasi gyvendami kaip rojuje, juk kiekvienam rojus yra skirtingai suprantamas, tačiau užsieniečiai čia jaučiasi kaip rojuje.
Daugiau laisvės, mažiau taisyklių, mažiau kišimosi į gyvenimo reguliavimą, mažiau civilizacijos. Jokių ribojimų, kada gerti alkoholį, kokį maistą valgyti mokyklose, jokių ribojimų dėl automobilio išmetamų dūmų kiekio, jokių ribojimų, kiek žmonių važiuoja ant motorolerio.
Nevertinsime, ar gerai, kai užsieniečiai, pajutę laisvę, girti sėdasi už vairo. Nevertinsime, ar gerai, kai priešais tave važiuojantis džipas išmeta tiek dūmų, jog negali kvėpuoti. Nevertinsime, ar kūdikiui saugu važiuoti motoroleriu ant motinos rankų. Tačiau čia užsieniečiai jaučiasi laimingi, nesuvaržyti ir galintys laisvai daryti taip, kaip jie nori. Čia mokykloj mokytojai neatiminėja saldainių iš vaikų, o juos dalina, nes užsieniečių vaikai atrodo per liesi. Ir tokia laisvė visiems užsieniečiams iš vakarų – atrodo rojus. Tačiau reikia pačiam išmokti rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir supratimo, ar tikrai galiu daryti viską, ko nedraudžia?
Iliuzija
Kai gyveni Lietuvoje, kur šalta ir niūru (bent jau žiemos laikotarpiu, kai nėra sniego), dažnas įsivaizduoja savo gyvenimo sunkumų, problemų kaltininkus būtent Lietuvos orą bei aplinką. Taip, tai labai svarūs momentai, tačiau nereikia tikėtis, jog išsikrausčius gyventi į šiltus kraštus, gyvenimas pats savaime pasikeis ir visos problemos ir sunkumai liks Lietuvoje.
Daugelis žmonių mums rašo, klausia apie gyvenimą Azijoje. Patys svajoja apie tai. Dažnai išgirsti, jog jie nori pabėgti nuo rūpesčių, nesutarimų su artimaisiais. Tikisi, jog pakeitus gyvenimo vietą, viskas pasikeis – vaikai staiga pradės klausyti ir būti supratingi tėvams, gyvenimas staiga nušvis šviesiausiomis spalvomis ir viskas savaime susitvarkys pagal įsivaizduojamą planą.
Kraustymasis į Filipinus (kaip ir į bet kurią kitą pasaulio šalį) – tai yra naujas gyvenimo etapas, tai lyg atvertėme naują knygą su naujais, švariais, baltais lapais. Kaip jūs ją rašysite, priklauso tik nuo jūsų pačių. Artimieji, šeima, vaikai ir net jūs pats – išliksite tokie patys. Jeigu iki naujo gyvenimo etapo vaikus kankino paauglystės etapas, kraustymasis į visiškai nepažįstamą šalį į jo gyvenimą atneš dar didesnės sumaišties. Jeigu prieš kraustymąsi jus kankino rutina, ilgainiui ir čia ji jus užklups. Jeigu ankščiau su daug kuo nesutarėt, tikrai atsiras su kuo nesutarsite ir čia.
Gyvenimas Filipinuose – Naujas gyvenimo puslapis
Tačiau gyvenamosios vietos pakeitimas, o ypač taip toli ir į tokią egzotišką kraštą kaip Aziją – gera proga keistis ir keisti savo gyvenimą ne tik iš išorės, bet ir savo bei savo šeimos viduje.
Lengviau bus rasti laiko daugiau bendrauti su savo paaugliais vaikais, suprasti jų vidinį pasaulį, tapti jo artimesniu draugu. Bus geras laikas paklausyti savęs ir išgirsti, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Gera proga pradėti sportuoti ir susidėlioti savo dienos ritmą, jog netaptų nuobodus. Bus geras laikas pradėti rašyti knygą, fotografuoti, tapyti, skaityti ar daryti kažką kitą – apie ką ilgai svajojote.
Tai geras šansas daug ką pakeisti ir jeigu nusprendėte kraustytis gyventi kažkur labai toli, nepalikite įvykiams, aplinkybėms, aplinkiniams žmonėms sudėlioti jūsų gyvenimą. Pažįstame tokių, kurie neradę tinkamo užsiėmimo, įklimpo į alkoholio liūną. Tai pavojinga – nieko neveikimas ir kasdienis alaus ar pigaus romo gurkšnojimas su kitais užsieniečiais gali baigtis priklausomybe ir problema. Kai rytoj nereikia į darbą, kai gali vairuoti išgėręs, kai kasdien gyveni tarp turistų gyvenančių atostogų ritmu… reikia būti labai atsargiems ir stebėti savo naujus įpročius. Tačiau nepaisant to, tai laikas, kai galite imti gyvenimą į rankas ir pagaliau pradėti gyventi iš tikrųjų.
Draugai
Dar vienas reikšmingas dalykas, kurį supratom per šiuos metus – tai draugai. Pasiilgstame visus palikę Lietuvoje, džiaugiamės atradę čia naujų. O taip pat, kaip niekad per visą mūsų gyvenimą atsisijojo tikrieji draugai bei tiesiog šalia buvę tariami draugai.
Esam laimingi visa šeima, jog išėjome iš savo komforto zonos, jog suradome drąsos ir išvykome ieškoti naujų gyvenimiškų patirčių. Džiaugiamės, jog pasirinkome Filipinus. Čia – lyg mažoji Amerika arba dar kitaip – neturtinga Amerika. Bet vis tik Amerika 😉
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
#gyvenimasfilipinuose #musuzburefilipinai #gyvenimasazijoje #kelioniublogas #blogas
